PANAIKINTA BAUDA DĖL VAIRUOTOJO PASITRAUKIMO IŠ EISMO ĮVYKIO PADĖJO IR KITIEMS VAIRUOTOJAMS

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai buvo skyrę asmeniui teisės vairuoti atėmimą 3 metams ir 3000 Lt baudą už Adminstracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 130 str. 1 d. pažeidimą – pasitraukimą iš eismo įvykio vietos. Tenkinant advokato Dominyko Varno parengtą prašymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujino bylos procesą ir šias nuobaudas panaikino 2012-06-12 d. nutartimi, išaiškindamas ir eismo įvykio sąvoką, ir tyčinio pasitraukimo svarbą (byla Nr.2AT-10-2012, vėliau teismų cituojama dar 158-iose kitose panašaus pobūdžio bylose):

Kelių eismo taisyklių (KET) 106 punktas įpareigoja vairuotoją prieš <…> įsitikinti, kad tai saugu ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Eismo dalyvis pagal KET yra kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis). Šioje situacijoje kiti eismo dalyviai nedalyvavo ir jiems jokios grėsmės nekilo. Nukentėjo ne eismo dalyvių turtas, o degalinės savininkų turtas. Tačiau turtas nukentėjo ne dėl KET 106 punkto pažeidimo, o dėl eismo dalyvių bendrų pareigų netinkamo laikymosi. Dar labiau netinka nurodytas KET 107 punktas, nurodantis pareigą duoti kelią kitoms transporto priemonėms. Tačiau kitos transporto priemonės šiame įvykyje nedalyvavo. Taigi KET 107 punktas inkriminuotas H. K. nepagrįstai.

… baudžiant asmenį pagal minėtą normą būtina nustatyti, kad jis iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, t. y. sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Pagal teismų nustatytas aplinkybes pareiškėjas, įsipylęs dujų bei už jas sumokėjęs, pajudėjo nuo kolonėlės, tačiau, pajutęs truktelėjimą, automobilį sustabdė. Išlipęs iš transporto priemonės pamatė, jog buvo pamiršęs ištraukti dujų užpylimo žarną, todėl ją nutraukė apie tai pranešė degalinės operatorei, prašė pirštinių, kad pats galėtų prijungti žarną prie kolonėlės įrenginio. Kolegijos nuomone, iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad H. K. neketino išvengti atsakomybės už savo veiksmus, todėl teismai nepagrįstai kvalifikavo jo veiksmus kaip tyčinį pasitraukimą iš įvykio vietos.